- Kaip suvienyti lietuvius, išsibarsčiusius po pasaulį, tačiau vis dar sekančius Lietuvos naujienas, kad jie grįžtų į Lietuvą?
- Niekaip nesuvienysi, nes prioritetai skiriasi. Himnas gali trumpam suvienyti, bet ir jį ne visi gieda. O šiaip kaip galima suvienyti margą visuomenę? Visų nuomonės skiriasi. Galbūt reikia kelti pasididžiavimą tuo, kad esi lietuvis. Pavyzdžiui, rusai, kad ir kaip vargingai gyventų, visada eina už Rusiją, neniekina savo šalies. Nors ir emigruoja, vis tiek neleidžia Rusijos menkinti. O lietuviai emigravę nori pateisinti savo emigraciją. Pasakoja, kaip blogai buvo, kaip badavo Lietuvoj, tad teko išvažiuoti, kad sočiau pavalgytų. Šiaip čia tiesos yra, ekonominis skirtumas tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos ar Norvegijos didžiulis. Aš pats Švedijoje gyvenau metus, mačiau, kaip gyvena vietiniai. Galų gale gaudavau tokią stipendiją, kokios čia algos niekada nesu gavęs, bet tai nereiškia, kad reikia į savo šalį valytis kojas. Jeigu tavo motina ligota, tu ją gydyk čia vietoje, užuot pabėgęs ir liežuvį rodęs iš už kampo...
Galų gale kai kurie mūsų politikai, istorikai perša mintį, kad Lietuva visą laiką buvo atsilikusi, kad kitos valstybės ją auklėjo, Lenkija Lietuvą civilizavo. Lietuviui įkalamas nevisavertiškumo kompleksas ir jis bando išsprukti iš to komplekso išvykęs į užsienį ir ten vaidindamas kokį nors britą išmokęs angliškai arba tą patį švedą. Čia yra bėda. Ir bėda yra čia, Lietuvoje. Mūsų viduje.
- Kaip manote, ar emigrantų laidos, rodomos televizijoje, nušviečia objektyvią tiesą?
- Emigrantų laidų esama visokių. Yra rodoma ir kaip lietuviai užsienyje prakunta, bet parodomos ir nesėkmės. Nemanyčiau, kad vyksta emigracijos reklama, nors, aišku, daugiau parodoma, kaip žmonės, kurie neturi jokio išsilavinimo, ten prasimušė ir dabar gyvena taukuotas lūpas laižydamiesi. Ir tie lietuviai, kurie išvažiuoja, domisi Lietuva, kas vyksta per tą laiką... Jie nori dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Seimą, bet aš nesuprantu, kaip jie dalyvaus Lietuvos politiniame gyvenime būdami užsienyje?
- Kas išvažiavusius lietuvius labiausiai slegia?
- Savo giminėje pastebėjau pavyzdžių, kad išvažiavusius lietuvius labiausiai slegia vienatvė ir namų ilgesys. Šito išgyvendinti jie negali. Šituos jausmus jie kompensuoja dalyvaudami interneto forumuose, pokalbiuose, rašydami komentarus. Išvažiavęs lietuvis yra susidvejinęs. Nežinau, ar yra toks terminas, bet tai būtų galima pavadinti emigrantine šizofrenija. Jie negali pritapti prie tos šalies gyventojų, bet nori atsisakyti lietuvybės. Emigrantas yra draskomas priešpriešų. Nori atsisakyti lietuvybės, bet negali, nes yra užaugęs čia, su mūsų etnokultūra, su tam tikra patirtimi, aplinka. Tai yra emigranto tragedija. Nesistebiu, kodėl tie emigrantai taip dažnai laisvalaikiu nusigeria. Geria, aišku, ir Lietuvoje, bet ten irgi geria, kai būna laisvos dienos. Galbūt tokiu būdu jie užsimiršta. Pavyzdžiui, mano giminaitis Anglijoje neiškentė ir grįžo į Lietuvą. Ne dėl to, kad ten turėjo blogą darbą, bet paprasčiausiai nebeiškentė tos etnovienatvės. Tarp britų lietuvių nebuvo...
- O galėtų televizija nuodugniau paanalizuoti emigrantų problemas. Kodėl to nedaro?
- Žinoma, galėtų, bet nenori. Televizija apskritai turi kažkokią savicenzūrą, cenzūrą. Pavyzdžiui, LRT radijas šventė 90-metį, buvo transliuojamas šventinis koncertas, retrospektyva, bet kai prisikapstė iki 1941 metų, tai buvo nutylėta, kad būtent per Lietuvos radiją sukilėliai paskelbė atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Pasakojant istoriją nuo rusų šokta prie vokiečių ir praleistas tas faktas. Pasakota, kaip radijas naudotas vokiečių okupantų nacistinei propagandai, o tokį faktą nutylėjo... Nežinau, kas LRT ir visą žiniasklaidą cenzūruoja...
Yra gero tono ženklai kalbėti apie viena ar kita. Tas pats LRT radijas pasakojo apie Mindaugo karūnaciją, apie Vytautą. Laidoje žurnalistas sakė nesakysiąs, kas pavogė Vytauto karūną. Kodėl nesakysiąs? Juk visi žino, kad įtariami lenkai, kurie nebuvo suinteresuoti, kad Vytautas karūnuotųsi. Natūralu, kad nebuvo suinteresuoti. To nereikia slėpti. Jais dėtas aš irgi nebūčiau suinteresuotas. Bet tai buvo nutylėta.
- Kaip manote, kodėl tai buvo nutylėta?
- Matyt, nepatogu, nepolitkorektiška. Egzistuoja baimė užgauti kitus, kitas tautas. Tai toks baudžiauninkiškas sindromas. O kitos tautos žiūri savo interesų. Lenkai drąsiai kritikuoja vokiečius, kad užpuolė juos 1939 metais, ir turi savo karo pradžios versiją, nors dabar jie su vokiečiais draugauja. Mes bijome kalbėti apie Vilniaus krašto okupaciją. Turiu omenyje oficialią žiniasklaidą. Vis stengiamasi aptakiai, kad tik neįsižeistų. Panašiai buvo ir rusų laikais, sovietmečiu. Aštresni Lietuvos istorijos faktai, kur Lietuva su Rusija konfrontavo, buvo labai aptakiai apeinami.
Ta baimė žemina tautinę savigarbą, jausmus. Netgi dabar lietuviu būti patogiau užsienyje negu pačioje Lietuvoje. Tik išvykęs iš Lietuvos lietuvis pasijunta esąs lietuvis. Kai pamato kitus, ne lietuvius, ir tuos lietuvius užsienyje, kurie nebijo pozicionuoti savęs kaip lietuvių. O čia, pas mus, Lietuvoje, dar reikia apsidairyti, kad tavęs neapkaltintų kokiu nors nacionalizmu ar dar baisiau... Kai lukštenomės iš sovietijos, tai šito nebuvo. Buvo didžiuojamasi tuo, kad esi lietuvis, o paskui liberalai padiktavo niveliacinį aspektą, kad nereikia reklamuotis, jog esi lietuvis... O aš manau, kad lietuviams labai reikėtų stiprinti tautinę savigarbą. Jos itin trūksta.
